Praleisti navigacijos meniu

Šeimos Santykių Institutas

In English

Globojamas vaikas. Mitai ir realybė

Mūsų visuomenėje egzistuoja įvairių mitų apie globojamus  vaikus. Gana dažnai apie juos yra sakoma, kad turi sutrikimų, elgiasi grėsmingai, „genai blogi“. Taip pat egzistuoja mitas, kad žmonės vaikus  pasiryžta globoti dėl pinigų. Mitus palaiko taip vadinami dichotomijų spąstai, t.y. globojami vaikai (tiek valstybės, tiek asmenų) yra priskiriami vienai grupei, o visi kiti vaikai – kitai grupei. Jau yra suformuotas visuomenėje stereotipinis požiūris, kad vaikų namuose globojami vaikai yra tarsi aukos, kurias reikia gelbėti darant įvairias akcijas prieš Naujus metus, aukoti jiems pinigus ir kt. Toks požiūris didina globojamų vaikų atskirtį nuo kitų vaikų. Vaikai, kurie vienu ar kitu būdu yra netekę tėvų ir patenka į globos namus, patiria nemažai psichologinių traumų, o šios atsispindi jų elgesyje. Emocinis atsitraukimas, nuotaikų kaita, globėjų pastangų suteikti patogias sąlygas atmetimas ir nevertinimas, socialinių kontaktų nesirinkimas, agresyvumas, ignoravimas, nepaklusnumas – visa tai gali būti būdinga globojamam vaikui. Elgesys, kuris neatitinka tam tikrų elgesio normų  gąsdina būsimus  globėjus. Kaip galima paaiškinti, kodėl kyla sunkumai globėjų ir globotinių tarpusavio santykiuose? Vaikai, patenkantys į globą, dažniausiai jau nuo kūdikystės neturėjo pastovaus, nuspėjamo, besirūpinančio asmens šalia. Tie žmonės, kurie jais  rūpinosi, arba turėjo psichologinių sunkumų ir neužtikrino rūpinimosi, arba nuolat keitėsi.  Vaikai taip augdami neišsiugdė pasitikėjimo, kad globojantis asmuo bus tikrai pasiekiamas ir globojantis ir šis nepasitikėjimas sukelia  globojamų vaikų problemas. Vaikas elgiasi destruktyviai: meluoja, laužo taisykles, tai yra meilus, tai atsikalbinėja ir pan. Ir tuomet globėjai vaiką suvokia kaip turintį didelių sunkumų. Tiek globėjai, tiek vaikas atsiduria „užburtame rate“: globėjai ne visada randa tinkamus būdus, kaip reaguoti į vaiko elgesį, jiems kyla beviltiškumo jausmas, kad jie nepajėgia globoti arba susiformuoja nuostata, kad vaikas turi esminių ir sunkiai išsprendžiamų trukdžių kurti sveikus santykius.  Nutrūkusi globa patvirtina vaiko nepasitikėjimą galimybe rasti tėvišką figūrą, kuri būtų pastovi bei pasiekiama ir toliau skatina vaiko savęs suvokimą kaip apie asmenį, kuris nenusipelnė meilės.

Įvaikinimas/globa pats savaime nėra “laiminga pabaiga” institucijose augantiems vaikams.  Vaikas atsineša į santykius lūkesčius, viltis, baimes ir elgesio modelius, susiformavusius su buvusiais rūpintojais. Globėjai taip pat atsineša savo išskirtines viltis, fantazijas, norus, lūkesčius ir asmeninį pažeidžiamumą. Dauguma įtėvių prieš įvaikindami svarsto, kaip suprasti, sužinoti, kad tai bus būtent tas vaikas, su kuriuo jie pajaus ryšį, panašų nerimą jaučia ir būsimi globėjai.  Tėvų-vaikų santykiai formuojasi pagal tai, ar vaikas tinka ar netinka įtėvių/globėjų išankstiniam nusistatymui ir jų gebėjimui keisti tą nusistatymą atliepiant konkrečiam vaikui, jo poreikiams. Santykių formavime svarbiausią įtaką daro jausmai, elgesys, ribos ir žinios. Globėjų jausmai gali būti:

  • Kaltė dėl suvokiamos nesėkmingos tėvystės (“jei aš būčiau geresnė mama, tos problemos nesitęstų”);
  • Pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų meilę (“jis yra nejautrus”, “jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės”);
  • Nerimas dėl vaiko įgimtų savybių (“ gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?”);
  • Ambivalentiški jausmai vaikui (“kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal”);
  • Apgailestavimas dėl įvaikinimo/globos (“gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties”).

Jausdami minėtus jausmus, globėjai/Įtėviai arba dramatizuoja, arba per mažai skiria dėmesio vaiko nerimo išraiškai ir globos poreikiui.  Apribojimai arba nuobaudos tampa vos ne vieninteliu atsaku į vaiko netinkamą elgesį, nors šis yra daugiau prieraišumo stiliaus išraiška. Vaikas jaučia baimę, kad bus nepriimtas. Reikalingas tvirtas ir priimantis elgesys iš globėjų pusės.  Ko globėjams/įtėviams trūksta, kad elgtis tvirtai ir priimančiai? 

  • Pasiruošimo. Reikalingas vaikų su prieraišumo sutrikimu raidos ir specialių poreikių žinojimas.
  • Mokymosi. Mokymasis yra kaip kertinis akmuo globos ir įvaikinimo procese. Globėjai turi tapti imlesniais vaiko pastangoms įgyti patikinimą, kad jis reikalingas ir nuraminimą.

Esant sunkumams, svarbu nelaukti kol viskas susitvarkys savaime, o ieškoti  specialistų pagalbos, nes vaiko paėmimas globoti yra tik pirmas žingsnis į jo gerovės kūrimą.

Parengė psichologė, psichodramos terapeutė Rasa Pietarienė

Psichologinė pagalba internetu

Skype
This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net) Įveskite raidės iš paveiksliuko.