Praleisti navigacijos meniu

Šeimos Santykių Institutas

In English

Motinystės ir tėvystės iššūkiai

Kūdikio gimimas – didžiulis džiaugsmas daugumai šeimų. Dažniausiai tam ruošiamasi iš anksto: perkami drabužėliai, lovelė, vežimėlis, būsimosios mamos ir tėčiai lanko kursus, kad sužinotų, kas vyksta gimdymo metu, susipažįsta su žindymo paslaptimis. Vis dėlto kiekvienas kūdikis, kaip ir kiekviena šeima – kitoks ir savaip ypatingas, tad ne visada galima pasiruošti visiems iššūkiams, kuriuos atneša motinystė ir tėvystė.

Dažniausiai motinyste ir tėvyste džiaugtis tampa sunkiau, kai kūdikis auga ne toks ramus, kaip jo bendraamžiai, ar turi kokių nors sveikatos sunkumų. Matydami gražias kūdikio nuotraukas, būsimieji tėveliai tikisi, kad mažylis daug miegos, gerai valgys ir šypsosis savo tėvams, o “privalomus” atsikėlimus naktį bus ne taip sunku ištverti, kaip apie tai pasakoja labiau patyrę tėvai. Tačiau kartais būna, kad mama visą dieną praleidžia su kūdikiu ant rankų, nes jis nuolat verkšlena ar zirzia, o padėjus į lovytę įsiverkia, nespėja savimi net paprasčiausiai pasirūpinti (taip taip, kartais nutinka, kad mama iki vakaro nesusišukuoja ar neišsivalo dantų...), ir vien mintis, kad dar reikės keltis kelis kartus naktį, o gal taip pat praleisti kelias valandas sūpuojant mažylį, kelia šiurpą. Jei surandama kokia nors tokio vaiko neramumo priežastis – tampa lyg ir lengviau, nes atrodo aišku, kad turėjo įtakos sunkus gimdymas ar mamos nėštumo metu išgyventas stresas. Vis dėlto kartais tokios priežastys atrodo pernelyg tolimos, pagaliau ką daryti dabar, juk laiko atgal atsukti neįmanoma ir patirto streso ar gimdymo komplikacijų pakeisti nepavyks?

Mokslininkai teigia, kad vaikučio “ramumas” ar “neramumas” yra tokia pat individuali savybė, kaip, pavyzdžiui, mūsų ūgis ar svoris. Ūgis gali būti įvairus: nuo 150 cm iki 2 metrų, ir netgi dar platesnis diapazonas. Panašiai ir kūdikio gebėjimas nurimti ir užmigti ar leistis nuraminamam gali svyruoti nuo labai greito nusiraminimo ar netgi sugebėjimo užmigti pačiam iki tokio, kai suaugusieji turi ilgai ir kantriai nešioti ir sūpuoti, kol pagaliau mažylis užmiega. Šis gebėjimas, kurį galima pavadinti savireguliacija (tai reiškia, kiek kūdikis pats gali sureguliuoti savo nuovargį ir dirglumą, kad užmigtų), gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, pavyzdžiui, nėštumo ir gimdymo eigos, įgimtų ir paveldėtų ypatumų ir dar daug ko kitko. Tačiau svarbu, kad net ir tokio mažylio, kuris labai neramus, savireguliaciją galima lavinti ir jį “mokyti” lengviau nusiraminti.

Tai, kaip jaučiasi vienas šeimos narys, labai greitai pajunta ir kiti. Tad jeigu mama neišsimiegojusi, pavargusi, liūdna – tą ypač greitai perima ir kūdikis. Tokia mama kalbina mažylį kitaip, nei būdama linksma, gerai besijaučianti, jos judesiai taip pat kitokie, pagaliau pavargusi mama turi daug mažiau kantrybės, nei tada, kai išsimiega. Taigi net ir ramus, gebantis greitai save nuraminti ir užmigti kūdikis gali tapti dirglesnis, jei mama išgyvena nerimą, įtampą, nesusidoroja su savo emocijomis. Kita vertus, ramesnis kūdikis vis tiek reaguos mažiau, tačiau nerimastinga ar depresiška, pervargusi mama gali kelti ypač didelį stresą ir taip mažesnėmis savireguliacijos galiomis pasižyminčiam mažyliui. Užsisuka “užburtas ratas”: vaikelis verkia, mama iš nevilties – taip pat, ir be pagalbos iš šono kartais tampa sunku iš to pabėgti.

Įdomu tai, kad tapimas mama (ir tėčiu!) yra didelis psichologinis virsmas žmogaus gyvenime. Tai ne tik fiziniai ir socialiniai pasikeitimai (nėštumas-gimdymas-žindymas, tapimas teisiškai atsakingu už mažą žmogų), bet ir psichologiniai: iškyla klausimai, ar sugebėsiu rūpintis kitu žmogumi, ar būsiu gera mama/tėtis, ar atliepsiu jo poreikius, ar nebūsiu tokia (toks) bloga mama (tėtis), kaip buvo mano mama ar tėtis, ar būsiu tokia (toks) gera mama (tėtis), kaip buvo mano mama ir tėtis... Kartais tikimasi, kad mažylis bus parama: “Jis mane supras, ne taip, kaip visi kiti...” arba: “Užaugsi, sūneli, ir apginsi savo mamą”. Kartais visa tai net neįsisąmoninama, tačiau be aiškių priežasčių stipriai sureaguojama (mažylis papurtomas, nes “piktai pažiūrėjo” ar pravirkstama, jei jis nenusišypsojo), ir tik su specialisto pagalba galima išsiaiškinti, kad tai turi labai gilias, savo pačių vaikystę siekiančias šaknis.

Geru tėčiu ir mama, deja, netampame iškart pastojus ar susilaukus mažylio. Vieni yra apdovanoti patirtimi, kuri padeda išvengti “povandeninių rifų” ir intuityviai suvokia, kas padeda rūpintis kūdikiu ir leidžia jam geriau pasijusti. Kiti gyvena didelėje įtampoje, galiausiai imdami galvoti, kad arba jie yra blogi tėvai, arba “kažkas ne taip” su kūdikiu... Gera žinia tai, kad šiems tėvams galima padėti: nors atrodo neįtikėtina, kad psichoterapeutas gali dirbti su vos kelių mėnesių kūdikiais, tokio pobūdžio psichoterapija plačiai taikoma visame pasaulyje. Tiesa, šiuo atveju specialistas ne paliekamas su mažyliu “jį keisti ir gydyti”, bet dirbama su tėvais: dažniausiai į konsultaciją atvyksta mama su mažyliu, kalbamasi su ja, kartu kreipiant dėmesį į tai, kaip jaučiasi kūdikis ir kaip mama su kūdikiu bendrauja. Mama gali išsakyti tai, kas ją neramina, kartu su specialistu ieškoma būdų sustiprinti ryšį tarp mamos ir mažylio. Be to, galima dirbti ir vien su suaugusiaisiais: kalbant apie jų problemas, aiškinantis jų priežastis, mažėja išgyvenamas nerimas, tokiu būdu mažiau nerimo perduodama mažyliui ir jis lengviau gali išmokti reguliuoti savo emocijas.

Straipsnį parengė suaugusiųjų psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė

Psichologinė pagalba internetu

Skype
This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net) Įveskite raidės iš paveiksliuko.