Praleisti navigacijos meniu

Šeimos Santykių Institutas

In English

Kaip moters darbo valandų skaičius veikia ją ir jos šeimą?

Šeimos sukūrimas ir vaikai atneša daug džiaugsmo. Tačiau šeimyninis gyvenimas, vaikų atsiradimas prideda ir gerokai daugiau pareigų šeimoje - padaugėja namų ruošos darbų, daug laiko ir dėmesio reikia skirti vaikams. Daug šeimų, auginančių mažamečius vaikus, kreipiasi pagalbos į specialistus dėl konfliktų, kylančių mėginant derinti sutuoktinių darbo ir šeimos vaidmenis. Pastebima, kad nepaisant šiuolaikinių lyčių lygybės idėjų, didžioji namų ruošos ir vaikų auklėjimo dalis atitenka moteriai. Nenuostabu, kad susilaukus vaikų, moteris susiduria su dilema – dirbti ar atsiduoti šeimai ir auginti vaikus. ,,Kaip man seksis suderinti darbą ir šeimą? Ar dėl darbo nenukentės vaikai? Jei pasiliksiu namie ir auginsiu vaikus, ką darysiu, kai jie užaugs?“ - tokie ir panašūs klausimai kyla mamų galvose.

Tai, kad moteris dirba, veikia tiek jos pačios, tiek vaikų savijautą, tiek visos šeimos tarpusavio santykius. Įvairiose pasaulio šalyse nusistovėjusios skirtingos praktikos: kai kur įprasta, kad moterys renkasi dirbti pilnu krūviu, kai kur moterys dažniausiai dirba pusę dienos, o kai kur moterys iš nedirba ir skiria save šeimai. Moters sprendimą dirbti ar ne, gali lemti visuomenėje vyraujančios tradicijos, noras būti nepriklausoma, realizuoti save, siekti savo tikslų. Neretai, ypač silpnesnės ekonomikos šalyse kaip Lietuva, šeimą sukūrusios moterys dirba dėl finansinių priežasčių – jos turi dirbti, nes vienas partneris negali finansiškai išlaikyti jos ir visos šeimos. Lietuvoje dauguma moterų po motinystės atostogų grįžta į darbo rinką ir neretai dirba pilną darbo dieną. Pagal ekologinę sistemų teoriją, dirbančios mamos yra dviejų sistemų dalyviai – darbo ir namų. Įvykiai, nutinkantys vienoje ar kitoje sistemoje, veikia jas abi. Apsisprendimas, dirbti ar visą savo laiką skirti šeimai, yra pakankamai sudėtingas ir lemtingas.

Užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad dirbančios moterys yra geresnės fizinės ir psichinės sveikatos bei patiria mažiau depresijos simptomų augindamos mažamečius vaikus negu nedirbančios moterys (Cheryl Buehler; Marion O’Brien, 2011). Darbe moteris gali gauti palaikymą ir patenkinti socialinius poreikius, tuo tarpu augindama vaiką namie moteris, ypač prieš tai gyvenusi aktyvų socialinį gyvenimą, gali jaustis izoliuota, o tai gali paskatinti depresinių simptomų atsiradimą.

Nesvarbu, ar moteris dirba visą ar pusę darbo dienos ji prisideda prie lygesnio namų ruošos ir vaikų priežiūros darbo pasidalijimo tarp partnerių negu tuo atveju, kai moteris visai nedirba (Barnett & Gareis, 2002; Hill et al., 2004; Stier & Lewin-Epstein, 2000). Tyrimai rodo, kad ryškaus namų ruošos krūvio skirtumo tarp mamų dirbančių visą ar pusę dienos nėra, tačiau mamoms, dirbančioms pilnu krūviu sunkiau derinti darbo ir šeimos atsakomybes nei mamoms dirbančios pusę dienos ar visai nedirbančioms. Darbo-šeimos konfliktas, kai dėl darbo nespėjama atlikti savo pareigų šeimoje, dirbančioms pilnu krūviu daugiausiai kyla vaikų kūdikystės periodu ir vaikams pradėjus lankyti mokyklą. Tai gali lemti, kad pilnu krūviu dirbančiai moteriai tenka patirti daugiau streso ir nuovargio.

Moters darbas turi reikšmės ir vaikų savijautai. Tyrimų metu nustatyta, kad moterys, kurios dirbo nepilną darbo dieną, ankstyvoje savo atžalų vaikystėje, buvo jautresnės negu tuo metu nedirbusios moterys (Brooks- unn et al., 2010). Tyrimas parodė, kad moterys dirbančios pusę darbo dienos turi daugiau galimybių lavinti savo vaiką nei moterys, dirbančios pilnu krūviu. Šis skirtumas labiausiai pastebimas, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Pilnu krūviu dirbanti mama turi mažiau laiko organizuoti vaikui užsiėmimus, lydėti į juos, ar kitaip praleisti laiką su vaiku. Įdomu tai, kad pusę dienos dirbančios mamos suteikdavo daugiau mokymosi galimybių savo mažamečiams vaikams negu visai nedirbančios mamos. Tyrėjai teigia, kad tai gali būti susiję su tuo, kad papildomos pajamos gali būti panaudojamos pirkti žaislams ir įvairioms pamokėlėms. Turinčioms jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus mamoms, darbas pusę dienos gali būti laikomas privalumu, nes tampa ne tik papildomų lėšų šaltiniu, bet ir palieka daugiau laiko mamai sukurti palankią mokymosi aplinką vaikui.

Moters darbo krūvio sąsajų su partnerių santykiais nepastebėta (Buehler, O’Brien, 2011). Aiškinama, kad tai gali būti susiję su tuo, kad partneriai pasidalina darbus atsižvelgiant į situaciją, tai yra moters darbo valandų skaičių. Kol vyravo tradicija, kad moterys nedirba, o augina vaikus, ne tik moters darbas bei trumpesnis laikas, skirimas namų ruošai ir vaikams, bet ir papildomos pajamos sukeldavo įtampos poros santykiuose. Šiandien dirbanti mama yra įprastas reiškinys, todėl ir sunkumų tarpusavio santykiuose dėl to kyla mažiau.

Apibendrinant galime teigti, kad, kad darbo valandų skaičius turi reikšmės mamos sveikatai, pareigų tarp vyro ir moters pasidalinimui šeimoje, auklėjimo stiliui. Šeimose, auginančiose mažamečius vaikus, moters darbas nepilnu krūviu turi pranašumo: tokia moteris pasižymi geresne psichologine savijauta nei nedirbančios mamos, susiduria su mažesniu darbo ir šeimos konfliktu negu pilnu krūviu dirbančios mamos, turi daugiau laiko ir galimybių skirti savo vaiko mokymui, įsitraukti į veiklas jo mokykloje, taip pat yra jautresnės vaikų poreikiams. Nors darbas nepilnu krūviu yra palankesnis šeimai, tačiau dažnai ekonominės galimybės, darbdavių požiūris nulemia, kad darbą ne pilnu krūviu gali pasirinkti ne kiekviena moteris. Reikalinga kurti šeimai palankią darbo aplinką, kurioje moteriai (ir vyrui) būtų galima turėti lankstesnes darbo valandas ar dirbti mažiau darbo valandų ir neprarasti galimybės tobulėti ir kopti karjeros laiptais.

 Išsamesnis tyrimas straipsnyje: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3237952/.

Psichologinė pagalba internetu

Skype
This is a captcha-picture. It is used to prevent mass-access by robots. (see: www.captcha.net) Įveskite raidės iš paveiksliuko.