Tėvams ir vaikams

 

Skyrybos ir vaikai – kaip jie išgyvens? Kai tarp sutuoktinių įsivyrauja ilgalaikė nesantaika ar atšąla jausmai, nereta pora ilgą laiką svarsto du tarpusavyje persipynusius klausimus apie sprendimą skirtis ir vaikus: kaip pasikeis vaikų gyvenimas po skyrybų, kiek vaikai turi dalyvauti priimant sprendimus dėl gyvenimo po skyrybų. Kiekviena šeima skirtingai išgyvena skyrybų procesą, todėl ir vaikai skirtingai prisitaiko po skyrybų. Dauguma tyrėjų sutaria, kad tėvų skyrybos sukelia krizę vaikams. Didžioji dauguma jaunesniojo amžiaus vaikų nesitiki, jog tėvai gali išsiskirti, net ir tuo atveju, kai tėvai stipriai konfliktuoja; ir tik tie, kurie patiria dažnus, stiprius konfliktus tarp tėvų ir smurtą šeimoje, jaučia palengvėjimą. Dažniausios skyrybų krizės sukeltos reakcijos vaikams yra nerimas dėl ateities gerovės, saugumo ir tėvų rūpesčio, liūdesys ir depresija kaip reakcija į skyrybas, sustiprėjęs pyktis, dėmesio koncentracijos sunkumai mokykloje, sielvartas dėl kontakto su vienu iš tėvų nutrūkimo, lojalumo konfliktai ir nuolatinis susirūpinimas kaip sutaikyti tėvus. 

Prisitaikymas priklauso nuo vaikų amžiaus ir asmenybės bruožų, bet labiausiai nuo tėvų tarpusavio santykių. Jei tėvai sugeba tartis ir bendradarbiauti vaikų labui, vaikai išgyvena trumpalaikes reakcijas, kurias padedant tėvams ir/ar specialistams įveikia nesunkiai. Vaikai, kurių tėvai yra stipriai įsivėlę į skyrybų konfliktus, dažniau serga depresiniais, nerimo ar kitais emociniais sutrikimais bei turi elgesio problemų. Tyrimai atskleidžia, kad išgyvenę stiprius poskyrybinius tėvų ginčus vaikai patiria psichologinių sunkumų ir suaugusiojo gyvenime. Ypač didelę emocinę ir psichologinę žalą patiria vaikai, kuriuos tėvai paverčia aktyviais savo konfliktų dalyviais.

Kiek skyrybų procese/sudarant tėvystės planą turi dalyvauti vaikai. Nusprendusiems skirtis tėvams visuomet iškyla dilema: ar reikia ir kiek vaikai turi dalyvauti priimant sprendimus dėl gyvenimo po skyrybų? Jeigu taip, ar į vaiko nuomonę bus atsižvelgta nepažeidžiant vaiko interesų? Kai kuriems skyrybų specialistams atrodo, kad vaikai turi dalyvauti priimant sprendimus, su kuriuo iš tėvų gyvens ir kaip bendraus su kitu po skyrybų. Kiti teigia, kad ne vaikų reikalas yra spręsti šiuos klausimus, todėl rekomenduoja tėvams šių klausimų su vaikais visai neaptarinėti. Sprendimą dėl vaikų įtraukimo palengvintų atsakymas į klausimą: kiek vaiko nuomonė gali būti naudinga? Pavyzdžiui, tėvai ar specialistai gali padrąsinti vaikus pareikšti savo nuomonę apie tėvų siūlomą gyvenimo po skyrybų tvarką arba išsakyti savo norą, su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi po skyrybų. Vaikams naudingiausia, kai tėvai išgirsta jų norus, į kuriuos atsižvelgia sudarydami rūpinimosi vaikais po skyrybų (tėvystės) planą. Net ir jaunesni vaikai turi puikių pasiūlymų šeimos reorganizacijai po skyrybų. Tyrimai atskleidžia, kad nors dauguma vaikų nori, kad tėvai su jais tartųsi, išklausytų jų norus, tačiau tik labai maža dalis vaikų nori prisiimti atsakomybę už sprendimus dėl savo ateities, ypač, jei ši nuomonė tampa pagrindu teismo sprendimui svarstant vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos klausimus teisme. Vaikai tikisi, kad suaugusieji jų nevers jaustis atsakingais už tokių sudėtingų klausimų sprendimą, tačiau tikrovėje, dažniausiai suaugusieji reikalauja, kad vaikai nuspręstų, su kuriuo iš tėvų jie nori gyventi po skyrybų.

Kiti skyrybų ekspertai vaikų (nežiūrint amžiaus ir brandos) įtraukti į tėvų sprendimų priėmimą nerekomenduoja. Savo nuomonę jie grindžia požiūriu, kad vaiko nuomonės paklausimas automatiškai vaiką pastato į tarpinę poziciją tarp tėvų. Nesvarbu, kaip bus panaudota vaiko nuomonė, tačiau išsakę savo nuomonę vaikai jaučiasi, kad jie tarsi verčiami pasirinkti vieną iš tėvų. Tokiu būdu jiems iškyla lojalumo konfliktas.

Veiksniai, padedantys nustatyti, ar reikia, kada ir kaip suteikti vaikams galimybę išreikšti savo nuomonę apie tėvystės planą skyrybų procese. Pirmasis veiksnys yra vaiko amžius. Kuo vyresnis vaikas, tuo jis pajėgesnis suprasti ir įvertinti savo sprendimus. Skyrybų procese dalyvaujantys vaikų psichologai – ekspertai teigia, kad iki septynerių metų amžiaus vaikų nuomonės nereikia klausti, o paauglių nuomonę būtina išklausyti. Kitas veiksnys yra vaiko brandos lygis, kuris gali skirtis nuo vaiko amžiaus. Trečiasis veiksnys – kiekvieno vaiko santykių kokybė su kiekvienu iš tėvų bei tėvų tarpusavio santykių kokybė. Jei vaiko santykiai su tėvais yra pakankamai geri, tėvai geba tartis rūpinimosi vaikais klausimais, tuomet vaiko nuomonės išklausymas gali būti naudingas, nes vaikui neiškyla lojalumo konflikto grėsmė. Tačiau, jei tėvų tarpusavio arba tarp vaiko ir bent vieno iš tėvų santykiai įtempti, tuomet vaikui išreikšti savo nuomonę nesaugu, nes gali kilti daug nerimo ir baimės dėl santykių su tėvais ateityje. Tokiais atvejais, siekiant apsaugoti vaiko ryšį su abiem tėvais, būtina rūpintis tėvų tarpusavio konfliktų valdymu, stiprinti jų tėvystės gebėjimus, skatinti taikiai susitarti rūpinimosi vaiku klausimais ir neįvelti vaiko į ginčų sprendimą.

Dar vienas papildomas veiksnys, padedantis nuspręsti, ar reikia klausti vaiko nuomonės, yra jo asmeninės savybės. Pajėgaus, lankstaus vaiko, kuris pakankamai greitai geba įveikti gyvenimiškus sunkumus, nuomonė gali tikrai būti naudinga. Tačiau, kai vaikui yra sunku taikytis prie pokyčių ar situacijų, jam keliančių pyktį, tuomet jis gali vadovautis tik situacijos sukeltomis emocijomis ir reikšti pyktį vienam iš tėvų ar net ir abiem tėvams. Tokiais atvejais vaiko nuomonė gali tik paaštrinti tėvų ginčus.

Iš esmės sprendžiant vaiko nuomonės išklausymo klausimus svarbu žinoti, kad vaiko nuomonė yra reikšminga, tačiau nuomonės išsakymas neturi kelti grėsmės saugiam ryšiui su abiem tėvais ir lojalumo konfliktui.